Pasiklausykiva!

Tadas Valentinas Alčauskas

Jos radijo laidoje paklausė, kokia muzika ją žavėdavo jaunystėje. Ji atsakė nesiejanti savęs su jokiu muzikiniu žanru ar atlikėju. Kadaise ji tapo mokslų daktare, parašiusi disertaciją prieš kontracepciją. O tada išgarsėjo kaip politikė, bandžiusi uždrausti lytinius santykius ir vakarais vykstančius koncertus.

Esti žmonių, kurie muzikos klauso tik tam tikromis progomis. Pavyzdžiui, kai liūdna. Pasitaiko ir tokių, kurie ją išgirsta prie progos. Pavyzdžiui, kai per laidotuves groja triūbos ir muzikantai, giedodami „Amžinąjį atilsį“, skiemenį „am“ ištaria tarsi kąsdami jubiliejaus griliažinį tortą. Bet yra tokių, kuriuos muzika lydi visąlaik. Ir pastarieji išlošia daugiausiai.

Vieno Lietuvos simfoninio orkestro smuikininkas yra pasakojęs, kad kažkurį rugsėjį, kai dar buvo visai mažas ir lankė meno mokyklą, jo smuiko mokytoja paklausiusi, ar šis turįs kokį mėgstamą kompozitorių, kurio kūrinius norėtų groti. Nežinodamas, ką atsakyti, jis leptelėjo, kad tai Vivaldis. Tiesa, tuomet jis nelabai žinojo, net kaip tas žmogus atrodė. Nors vieną jo kūrinį girdėjęs buvo – „Metų laikų“ „Pavasario“ dalį. To kūrinio melodija jam skambėjo visai pakiliai, o ir pianinu kažkada – nepaisant to, kad be harmonijos ir it liaudies dainą tercijomis – ją buvo pavykę paskambinti.

Tada jam visą likusį pusmetį uždavė mokytis Vivaldžio „Koncertą smuikui a – moll“. Gyvenime daugiau nėra buvę tokio periodo, kai tiek ilgai teko spjaudytis nepasitenkinimo purslais. Ir dabar, jau būdamas orkestro koncertmeisteriu, jis prisipažino, kad dėl gaivališkos atminties Vivaldis nebeužima per aukščiausios vietos jo mėgstamų kompozitorių sąraše. Ir kas galėtų dėl to pykti?

Tačiau šįkart įdomesnis klausimas yra, kodėl dauguma mūsų, paklausti apie mėgstamą kūrėją – o ir apie mėgstamą muziką apskritai – pajuntame žūtbūtinę pareigą ką nors atsakyti, net jei tas atsakymas su realybe bendro turi tiek, kiek Dua Lipa su Regimantu Šilinsku.

Suprantama, tai galima aiškinti ir tam tikrais mūsų psichologinės sąrangos dėsniais – noru priklausyti kokiai nors kultūrinei grupei, nenoru pasirodyti besančiu nemokša ar atvirkščiai, sugalvojus mandresnį atsakymą čiut čiut pasipuikuoti. Bet gali būti, kad įdomesnis atsakymas yra susijęs su tam tikra neapčiuopiama žmogaus būties forma. Su įgimtu kultūros ilgesiu.

Egzistuoja įdomus žodis – „pasikultūrinti“. Ilgainiui jis pradeda priminti žodį „pasigydyti“. O gydytis puolame tada, kai pritrūksta sveikatos – kankina nemiga ar nuo temperatūros it žvaigždės ima spindėti akys. Vadinasi, „pasikultūrinti“ bėgame pritrūkus kultūros. Bet ar gali pritrūkti ko nors, kas nėra gyvybiškai svarbu? Juk niekam dar nėra pritrūkę acto kavoje su pienu.

Tikrai, muzika yra gyvybiškai svarbi. Pirmiausia dėl savo keistos galios pažadinti mumyse asmenybės užkabarius, kuriuos nežinome turį. Ji visada išprovokuoja mus jausti. Susižavėjimą, ramybę, pyktį ar ilgesį. Tarsi masažuotoja aptinka raumenų įtampos taškus. Tiesa, be jos gal ir įmanoma išgyventi – kaip ir be širdies. Tik tada turi būti pastoviai apkarstytais laidais ir diskais, varinėjančiais tavo kraują.

Kai kurie sako, kad vienokia muzika yra pranašesnė už kitokią. Pavyzdžiui, kad klasikinė muzika turi didesnę vertę, nei šiuolaikinių atlikėjų kūryba. Nesutinku su tokia priešprieša. Gera muzika, kaip ir geros knygos, yra rašoma, kai turi ką pasakyti. O tai nepriklauso nei nuo gyvenamojo laikotarpio, nei nuo pasirinkto stiliaus.

Tiesa, skirtingi kampai, kuriais skirtingi žanrai prie mūsų prisiliečia, egzistuoja. Klasikinė muzika turi unikalią savybę būti interpretuojama. Niekada neišgirsime vienodai atliekamo Mocarto „Requiem“. Niekas kitas jo negroja taip plačiai ir galingai, kaip Simono Bolivaro orkestras su Gregoriu Carreño priešaky. Niekas kitas jo neatlieka taip taisyklingai ir istoriškai tiksliai, kaip Pieteris Janas Leusinkas su Nyderlandų Bacho choru ir orkestru.

Jei norime išgirsti, kaip solistai pareigingai nenusižengdami partitūroms gieda „Recordare“, galime klausytis Johno Elioto Gardinerio dirigavimo su tyru Anne Sofie von Otter mecosopranu. Jei norime stebėti odą šiaušiančias operos grandų varžybas, nerasime nieko geriau, nei Karlo Bohmo vadovaujamo Janowitz, Ludwig, Schreierio ir Berry vokalinio šokio.

Kiekvieno dirigento prisilietimas prie kompozitoriaus yra skirtingas. Ir net viena skirtingai interpretuota nata auditorijoje gali sužadinti skirtingas mintis bet vakaro patirtis. Tačiau šiuolaikinė muzika turi kitą puikią savybę, kurios, drįstu sakyti, neturi klasikinė – gebėjimą perteikti universalias ir kasdieniškas mūsų gyvenimo patirtis.

Ekspertai, galbūt, pasakytų, kad anksčiau šią funkciją atlikdavo liaudies kūryba. Ar tai būtų verčiamos eiti prie altoriaus nuotakos ašaros, ar paprasčiausias nešimas iš šulinio vandens, tai buvo apdainuojama to meto žmogaus kasdienybė. Tačiau laikui bėgant ji sudėtingėjo. Kaip ir psichologinis mūsų portretas.

Mes kasdien patiriame daug. Bet tam artikuliuoti nebūtinai reikia Rachmaninovo arpeggio. Ar gali kas kitas taip puikiai išjausti kito žmogaus ilgesį, negu kad „Abudu“ tai padarė įsprausdami Vytauto Mačernio laišką Bronei Vildžiūnaitei į dainą „Jie nežino“? Arba pabraidžioti gaivios nežinomybės bangose, kaip tai padarė Dadi Freyr, parašydamas „Think about things“?

Taip, mums pažįstamos ir kitos dainos. Kai kieno paauglystė ir jaunystė buvo neatsiejama nuo „69 danguje“, kai jie ką tik išlaikę teises lakstė po kaimo kelius byrančiame „Opelyje“ visu garsu pleškindami „Velnišką greitį“. Arba net Lauros ir Klarko „Balių“. Bet net ir tada jie buvo su muzika.

O ji dabar vėl Seime. Ji vis dar neklauso muzikos ir nesieja savęs su jokiu atlikėju. Dabar ji uždraus skaityti knygas ir skaniai nusikeikti. Nes juk neetiška. Pilka ir nyki asmenybė! Ją reikia vyti lauk.

O patys, net jei tai būtų Žilvinas Žvagulis, rėkiantis „garso, blet!“, ar Niujorko Filharmonija, išrišanti Zdeneko Fibicho „Poemos“ septakordą į toniką…

Pasiklausykiva!